Duomenų bazių dizainas ir optimizavimas

Daugelis lėtų duomenų bazių netobulo akivaizdaus indekso

Kai programa sulėtėja augant, priežastis paprastai nėra serveris arba duomenų bazės variklis. Tai keli užklausų skenavimai visomis lentelėmis, nes indeksas neatitinka jų paieškos būdo. Užklausa, kuri užtruko 20 milisekundžių su 1 000 eilučių, gali užtrukti sekundes su milijonu, ir niekas to nepastebi, kol nepastebi klientai.

Pradedame nuo įrodymų: pačios duomenų bazės statistikos apie tai, kurios užklausos vykdomos dažniausiai ir trunka ilgiausiai. Tai paprastai nurodo trumpą taisymo sąrašą, pvz., indeksą stulpeliuose, kuriuos naudoja dažnas filtras, užklausą, perrašytą taip, kad išvengtų visų lentelių įkėlimo, arba trūkstamą ryšį tarp lentelių, verčiantį kartoti paieškas. Matuojame kiekvieną užklausą prieš ir po, todėl pagerėjimas matomas, o ne tik teiginys.

Apribojimai sustabdo blogus duomenis ties durimis

Daugelis duomenų bazių remiasi programine įranga, kad išlaikytų duomenų švarą. Programa tikrina, ar el. pašto adresas unikalus, ar užsakymas priklauso realiam klientui, ar kiekis nėra neigiamas. Tada antroji programa, importo skriptas arba skubotas rankinis taisymas praleidžia tuos tikrinimus, ir dublikatai bei apleistos įrašai prasiskverbia. Ataskaitos pradeda skirtis, ir niekas nėra tikras, kuris skaičius teisingas.

Gerai suprojektuota schema pati įgyvendina svarbias taisykles: unikalumo apribojimus, užsienio raktus, tikrinimo apribojimus ir sveikus numatytuosius nustatymus. Kas rašo į duomenų bazę, privalo jų laikytis. Esamai sistemai randame, kur duomenys jau suklydo, planuojame sutvarkymą ir tada pridedame apribojimus, kad tai nebekartotųsi.

• Unikalumo apribojimai dalykams, kurie negali kartotis, pvz., el. paštui arba sąskaitų numeriams
• Užsienio raktai, kad įrašai negalėtų nukrypti į tai, ko nėra
• Tikrinimo apribojimai vertėms, kurios privalo likti diapazone
• Indeksai parenkami iš realių užklausų modelių, o ne dedami visur